Makroekonominės prognozės

Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos

2013 m. vasario 21 d.

Lietuvos ūkis gana stabiliai auga, jį ir toliau labai palankiai veikia užsienio prekyba. Jau apie pusmetį vis labiau įsibėgėja eksportas. Iš pradžių reikšmingai ūgtelėjo reeksportas, o dabar vis labiau didėja vietinės kilmės prekių eksportas. Tai ypač sietina su gausiu derliumi – būtent maisto ir žemės ūkio produktai dabar labiausiai lemia vietinės kilmės prekių eksporto plėtrą. Pramonės prekių, išskyrus maisto produktus, eksportas auga ne tiek daug, bet vis dėlto pramonės sukuriama pridėtinė vertė reikšmingai didina BVP. Maisto ir žemės ūkio produktų eksportas dar kurį laiką gali didėti, taigi, eksporto plėtra artimiausiu metu dar turėtų būti nemenka. Tikimasi, kad tolesniu prognozuojamu laikotarpiu eksporto augimas vis dėlto sulėtės ir labiau atitiks išorės paklausos pokyčius. Tokia užsienio prekybos raida 2013 m. realųjį BVP veiks palankiau, nei prognozuota, tačiau šių metų jo prognozė nekeičiama dėl šiek tiek prastesnės kitų BVP sudedamųjų dalių, visų pirma – investicijų, perspektyvos. Numatoma, kad 2013 m. realusis BVP padidės 3,1 proc., o jo augimas paspartės tolesniu prognozuojamu laikotarpiu.

Jau kurį laiką nebedidėja investicijos. Anksčiau sparčiai kilusios investicijos į inžinerinius statinius ir negyvenamuosius pastatus šiuo metu krinta. Nors investicijos į mašinas ir įrenginius dabar didesnės nei prieš metus, jos yra mažesnės nei prieš kelis mėnesius. Pastebimiau ūgtelėjo tik investicijos į transporto priemones, tačiau įprasta, kad šios investicijos labai kinta. Tikimasi, kad investicijos, ypač pramonėje, vis dėlto ims kilti, nors ir mažesniu tempu, nei prognozuota anksčiau. Pramonės įmonės dabar panaudoja didelę dalį – apie tris ketvirtadalius – savo pajėgumų, vadinasi, plečiant gamybą, kurią po truputį skatins tiek išorės, tiek vidaus paklausa, didės poreikis investuoti. Sprendimus dėl investicijų palankiai turėtų veikti stabilizavęsis, o kai kuriuose ekonomikos sektoriuose – netgi pagerėjęs ekonomikos perspektyvų vertinimas. Tai, matyt, sietina su pasaulyje šiek tiek pagerėjusiais pasitikėjimo rodikliais: nors ir toliau tikimasi, kad pasaulio ekonominis aktyvumas didės mažai, sumažėjo manančių, kad jis turėtų sumenkti. Dabar numatoma, kad 2012 m. beveik nepasikeitusios investicijos 2013 m. pakils 4,6 proc. ir tolesniais metais vis labiau didės.

Padėtis darbo rinkoje yra pagerėjusi, tiesa, iš dalies – dėl trumpalaikių veiksnių. Praėjusių metų antroje pusėje gerokai pagausėjo užimtųjų. Jų ypač padaugėjo žemės ūkyje, kur didesnį ekonominį aktyvumą lėmė geras derlius. Užimtųjų gerokai daugiau ir pramonėje. Apdirbamosios gamybos sukuriama pridėtinė vertė jau didesnė nei prieš prasidedant sunkmečiui, o užimtųjų vis dar maždaug šeštadaliu mažiau, taigi, spartesnio užimtųjų gausėjimo šioje ekonominėje veikloje buvo tikimasi. Užsienio konkurencijai uždarame ekonomikos sektoriuje užimtųjų skaičius auga lėčiau, o kai kuriose ekonominėse veiklose (pvz., viešajame valdyme, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje) mažėja. Darbo užmokesčio raida užsienio konkurencijai atvirame ir uždarame ekonomikos sektoriuose irgi skiriasi. Pirmajame darbo užmokestis kyla bemaž du kartus sparčiau nei antrajame. Atsigavimo laikotarpiu užsienio konkurencijai atvirame sektoriuje darbo užmokestis pakilo dešimtadaliu, o užsienio konkurencijai uždarame sektoriuje – apie 6 proc., nors sunkmečiu pastarajame darbo užmokestis krito daugiau nei užsienio konkurencijai atvirame sektoriuje. Tokias tendencijas paaiškina nevienoda sektorių ūkinė raida: per pastaruosius trejus metus užsienio konkurencijai atvirame sektoriuje ekonominis aktyvumas ir darbo našumas didėjo labiau, jame labiau trūko darbuotojų. Darbo rinkos stiprėjimas ir toliau turėtų labai priklausyti nuo užsienio konkurencijai atviro ekonomikos sektoriaus. Tiek užimtumo, tiek darbo užmokesčio raidą turėtų pastebimai veikti išorės paklausos pokyčiai, o užsienio konkurencijai atviro ekonomikos sektoriaus būklė turės poveikį ir užsienio konkurencijai uždaram sektoriui.

Privatus vartojimas atitinka ankstesnius vertinimus – jo augimas lėtėja, tačiau nedaug. Praėjusių metų viduryje, mažiau kylant namų ūkių pajamoms ir labai suprastėjus lūkesčiams, privataus vartojimo augimas ypač sumažėjo, o metų pabaigoje keitėsi mažai. Tokiai privataus vartojimo raidai poveikį, matyt, turėjo pasikeitusios namų ūkių nuotaikos – jie ateities perspektyvas vertino pastebimai geriau. Nors sunku įvertinti, kiek pagrįstas toks lūkesčių svyravimas, tačiau tai privatų vartojimą gali palankiai veikti ir artimiausiu metu. Todėl numatoma, kad 2013 m. privatus vartojimas augs maždaug tiek, kiek jis auga dabar, t. y. augimas iš esmės nebelėtės. Prognozuojama, kad privatus vartojimas daugiau kils vėlesniais metais, kai labiau suaktyvės išorės ir vidaus paklausa, taigi, sparčiau didės namų ūkių pajamos.

Didžiąją dalį infliacijos 2012 m. lėmė pakilusios maisto ir administruojamosios kainos, vadinasi, ji buvo susijusi su išorės veiksniais. Pramoninių prekių ir rinkos paslaugų kainos, daugiausia priklausančios nuo vidaus situacijos, turėjo nedidelę įtaką. Apskritai metų pabaigoje infliacijos tendencijos vartotojams buvo palankesnės, nei tikėtasi: metinė infliacija sumažėjo, pastebimai sulėtėjus šilumos energijos ir degalų kainų augimui. Iš dalies dėl to buvo sumažinta 2013 m. infliacijos prognozė, tačiau dar didesnę įtaką turėjo 2012 m. pabaigoje pratęstas PVM lengvatų šilumos energijai ir kompensuojamiesiems vaistams galiojimas. Kainų kilimas panaikinus lengvatas, anksčiau įtrauktas į 2013 m. infliacijos prognozes, dabar perkeliamas į 2014 m. infliaciją. Taigi numatoma, kad infliacija 2013 m. sudarys 2,4 proc., o 2014 m. – 3,0 proc. Didesnės infliacijos rizika susijusi su pasaulinėmis žaliavų kainomis: jų nemaži svyravimai yra tikėtini, jie pastebimai paveiktų visas su išore labiau susijusias kainas Lietuvoje (maisto, degalų ir administruojamąsias).

Numatoma Lietuvos ekonomikos raida 2012–2014 m.